Appeal of the Forum of Parents from the Polish schools in Lithuania

The letter sent to 26 000 people by the Lithuanian Minister of Education and Science has aroused strong emotions and sparked controversy in the Polish environment. Why write such a letter now and not back then, when the act was being passed? Why today and not when the Minister was handed in the petition to abandon changes signed by 60 thousand people? Why send it at all? Every letter requires a response. Here is another response to the Minister’s letter published in two languages: in Lithuanian and translated into Polish. The “Wilnoteka” website is willing to post any upcoming answers sent to the Lithuanian Minister of Education and Science Gintaras Steponavičius.

Gerbiamas Ministre,

kaip žinia, mandagumas liepia atsakyti į laiškus, todėl ir rašau Jums. Neslėpsiu, nustebau, gavusi Jūsų kreipimąsi, nes iki šiol visi mūsų, Lietuvos lenkų, bandymai užmegzti su Jumis ryšį buvo, deja, bet bergždi. Visus mūsų prašymus ir teiginius dėl pakeitimų švietimo sistemoje iki šiol ignoravote. Tiesa, šia prasme, Jūs nesate išimtis, taip elgiasi dauguma Jūsų kolegų – nuo valstybės tarnautojų iki Seimo politikų. Nieko naujo, kad esame nuolat žeminami bei laikomi antrarūšiais Lietuvos piliečiais. Pripratome, nors visiškai nepritariame ir kaskart suskauda širdį dėl tokio neteisingumo, todėl Jūsų laiškas mus pribloškė. Pirma mintis: Gal įprastos Lietuvos politinės tradicijos keičiasi.

Laišką parašėte lenkų kalba. Ačiū. Atsakau lietuviškai, nes moku valstybinę kalbą. Myliu ją ir gerbiu. Tai yra mano šalies, kurioje gimiau ir gyvenu, kalba. Man labai gaila, kad galbūt nemoku šios kalbos nepriekaištingai. Dar prieš dvidešimt metų neturėjau galimybių ir progos puikiai išmokti šios kalbos. Tačiau užtikrinu Jus, jog dedu daug pastangų, kad mano vaikai šią kalbą išmoktų taip gerai, kaip tik įmanoma. Manau, tai yra mūsų bendras tikslas, todėl KARTU padvigubinkime pastangas. O tautinės mažumos paniekinamas, prievarta, pažeminimas ir bandymai išguiti mūsų gimąja kalba iš lenkiškų mokyklų veda į aklavietę. Nepažįstu tėvų, kurie galvotų kitaip.

Koks bjaurus ir skausmingas (bei patogus) yra priekaištas, kad Lietuvos lenkai nenori mokytis lietuvių kalbos. Iki šiol nesutikau nė vieno lenko, kuris ginčytų lietuvių kalbos reikalingumą. Gyvename šalyje, kurioje oficiali ir valstybinė kalba yra lietuvių. Tai neabejotinas ir neneiktinas faktas. Ir tai visada bus man ir mano vaikams, kaip ir daugumai Lietuvos lenkų vaikų, valstybinė kalba – oficiali, mylima, mano, tačiau niekada gimtoji. Ar tai yra taip blogai? Ar šis teiginys iš tikrųjų yra smerktinas?

Lietuvių kalbos mokėjimas, yra neabejotinai svarbu, bet nėra pagrindinis ir vienintelis švietimo tikslas. Mokyklos tikslas neapsiriboja vien valstybinės kalbos žinių perteikimu. Pagrindinis mokyklos tikslas yra ugdyti visapusiškai išprususi žmogų, gebantį pasinaudoti gautomis žiniomis. Mokytojų pagrindinis tikslas yra formuoti asmenybę, perteikti žinias (ir nevien valstybinės kalbos) bei ugdyti vaiką dvasiškai, plėsti jo pasaulėžiūrą. Nėra nieko keisto, kad su vyru norime, kaip ir tūkstančiai Lietuvos lenkų, kad mūsų vaikai bręstų lenkų tautinėje mokykloje, nes tik artimoje ir draugiškoje jiems aplinkoje jie gali tinkamai formuotis, dvasiškai ir emociškai tobulėti bei vystytis. Kodėl Jums atrodo, kad tai yra blogai ar įtartinai?

Kodėl mano šalis, mano valstybė liepia man gėdytis mano tautybės, mano lenkiškumo? Esu lenkė iš Lietuvos, nesigėdiju to ir nenoriu, kad gėdytųsi mano vaikai. Šią vertybę manyje įtvirtino mano seneliai ir tėvai, o aš noriu perduodi ją savo atžalom. Lietuvos žemė nuo neatmenamų laikų buvo mūsų gimtoji žemė, mes gyvename čia ne vieną šimtmetį ir mano tėvai bei protėviai jautėsi ypatingai susieti su šia žemę – jų vienintele vieta šiam pasauly. Jie jautėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais. Tai buvo didelė vertybė, kuria jie labai didžiavosi. Tai istorija nulėmė tokią įvykių raidą. Gerbkime tai. Nekeiskime jos srovių.

Jūsų pavaldiniai nuolat ciniškai naudojasi argumentu, kad už Lenkijos ribų geriausias švietimo sąlygas lenkai turi būtent Lietuvoje. Pritariu, tai tiesa! Tačiau kur turėtų būti geriau? Kur, be Lietuvos ir Lenkijos kaimyninių šalių, egzistuoja tokia didelė autochtonų grupė, kurių likimas, istorijos raida, o ne asmeninis pasirinkimas, nulėmė būti tautine mažuma? Nereikia neigti šių tiesų ir perrašinėti istorijos vadovėlių, pažvelkime į mūsų ir jūsų bendrą praeitį pagarbiai.

Neseniai vykusioje konferencijoje vienas iš Jūsų pavaldinių pabrėžė, kad lenkų mokyklos Lietuvoje – tai sovietmečio reliktas. Liūdna netiesa, o jeigu ir reliktas, tai išpirktas daugelio pasiaukojimų ir žmonių dramų. Antžmogiškų pastangų, kad mes, jų vaikai, net ir sunkiais sovietiniais laikais, galėtumėme puoselėti savo lenkiškumą. Taip pat kaip ir nepamatuojamas lietuvių pasiaukojimas, kad jų vaikai išlaikytų lietuviškumą. Ką turėčiau pasakyti savo mamai, kuri buvo ištremta į Sibirą? Kad jos pasiaukojimas buvo beprasmis? Kad jos pažeminimas, žmogiškumo “naikinimas”, kaip ir šimtų, tūkstančių lietuvių, kurie tuomet buvo panašioje situacijoje, šiandien neturi prasmės? O būtent ten, toje nežmoniškoje aplinkoje, lenkai ir lietuviai kentė taip pat ir už tą patį. Ten, kas seka iš Mamos patirimų, buvo naudojami lenkų ir lietuvių sukiršinimo metodai. Tik tada tai retai pavykdavo, o šiandien įgyvendinama labai sėkmingai. Keista, kad dar neseniai lietuviai priešinosi bandymams juos palaužti, o šiandien tą patį daro savo broliams! Blogiausia – panašiais būdais. Juk dar prieš trisdešimt metų taip pat ir lietuviams buvo įkalbinėjama, kad jie yra silpni, maži, kad tai “Didysis brolis” žino, kas yra gerai, ir viskas daroma jų ir jų vaikų labui. Kaip lengvai pamirštame istorijos vingius!

Dalyvausiu mitinge, mano vaikai streikuos. Ne todėl, kad noriu kovoti su Lietuvos valstybe, ne todėl, kad esu nelojali MANO krašto pilietė. Noriu kovoti už savo kraštą. Tarp kitko dėl to, kad buvau ciniškai pažeminta valdžios, o paskutiniu metu net mano vaikai šiame krašte jaučiasi blogesni… O kas gali būti blogiau motinai? Juolab, kad visai neseniai iš įtakingo Lietuvos politiko išgirdau: “Nepatinka – lauk iš čia”.

Nenoriu, kad į mano vaikus būtų kreipiamasi su panieka, neapykanta, reikalaujama, kad jie būtų paklusnūs, tilūs ir neveiklūs. Nenoriu, kad man nuolat būtų kartojama, jog labai skriaudžiu savo vaikus auklėdama tautiškumo dvasioje ir tik Jūs bei Jūsų pavaldiniai geriausiai žino, kas jiems yra geriausia. Dalyvausiu mitinge ne todėl, kad lenkų politikai mane privertė, o todėl, kad tai yra mano gilaus įsitikinimo, nevilties ir didelio ryžto išraiška. Ir, galų gale, todėl, kad tikiu sveiku protu…

Lietuviški istorijos vadovėliai kupini neigiamo turinio, o tautinės mažumos yra žeminamos. Iš kur po dvidešimties metų nepriklausomybės Lietuvoje tiek neapykantos ir nuodų kitų tautybių žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje? Niekada nebuvo taip blogai, kaip yra dabar…

Mokysimės iš šių vadovėlių (aprobuotų LR ŠM), nes gerbiu taisykles ir pareigas, kurias man ir mano vaikams nustato valstybė, tačiau tikiu, kad lenkiškoje mokykloje mano vaikas nebus auklėjamas man nesuprantamos neapykantos mano tautai aplinkoje.

Tikrai neteigiu, kad lietuviškos mokyklos yra blogos. Tokio išsilavinimo, profesionalumo, tokio gerumo, žmogiškosios šilumos ir išskirtinio supratingumo, kuriuos gavo mano vaikai B. Dvariono muzikos mokykloje, galėčiau palinkėti kiekvienam mokiniui visuose pasaulio kampeliuose.

Tik gaila, bet man teko susidurti ir su mokytojais, tarp kitko istorijos, kurie sėjo neapykantą mano tautai, kurie norėjo palaužti savo mokinių tautinę tapatybę, nes jiems dabartinė netiko. To labiausiai norėčiau išvengti auklėdama savo vaikus.

Noriu, kad mano vaikai mokytųsi Lietuvos istorijos ir geografijos bei visų kitų dalykų gimtąja kalba, augtų lenkiškos kultūros apsupti, bet kartu pažintų lietuvių dainas, tautosaką, papročius, skaitytų lietuvių autorių kūrinius, draugautų su kaimynais lietuviais. Nieko blogo, kad retkarčiais apsivilks baltai-raudonus marškinėlius. Esu rami, nes per Europos krepšinio čempionatą mūsų namų sienos tiesiog sprogsta nuo šūkių ir emocijų, kai mano šeima serga… už ką? Be abejo, už Lietuvos rinktinę. Su džiaugsmu ir dideliu atsidavimu! Todėl esu tikra dėl savo pasirinkimo teisingumo. Mano vaikai tikrai mylės Lietuvą, ir ne mažiau nei Jūsų, Ministre, vaikai. Esu visiškai tikra. O Jūsų prašau tik vieno: neatimkite iš mano vaikų šios galimybės. Tesuteikia jiems Tėvynė šį šansą!

Su pagarba, Edita Maksimovič
Portalo Wilnoteka.lt redaktorė,
Lenkų mokyklų Lietuvoje tėvų forumo narė,
Dviejų lenkiškos mokyklos mokinių mama

*****

Dear Minister,

Politeness obliges to respond to letters, and that is what I am doing. Your letter intrigued me. Up till now, all our, Lithuanian Poles, attempts to get in touch with you have failed.

So far, you have been ignoring all of our requests and postulates regarding changes in education. Actually, you are not an exception here, as most of your colleagues – from ministerial officials to politicians – do the same. We got used to being treated in such a humiliating manner (although we still do not accept it), so that is why your letter was a surprise. Has there been a change in the old political habits in Lithuania?

You wrote your letter in Polish. Thank you. I have answered in Lithuanian because I know, like and respect this language. It is the language of the country where I was born and where live. I greatly regret if I do not know it well enough. Twenty years ago I did not have the chance to master it. However, I assure you that I do and will do everything in order to have my children learn it as well as possible. This is where I see our common goal, thus ‘together’ we will double our efforts – though not by paying the price of despiteful treatment, humiliation and elimination of our native language from schools. I do not know any parents that think otherwise. How repulsive and hurtful (and convenient) is the accusation that Lithuanian Poles do not want to learn Lithuanian. I have yet to meet a single Pole who would question the need of knowing this language. We live in a country where Lithuanian is the official and state language. It is a fact and will always be to me and my children, as well as for most of the youth of the Lithuanian Poles: state, cordial, beloved, mine, but never native. Is it such a bad as to be condemned for it?

Besides, the knowledge of the Lithuanian language – though being important – is not the only or primary goal. The objective of a school is not only to teach a child the state language, but also to transfer and consolidate the knowledge and skills, shape the personality and spiritual development of a child. It cannot surprise you that me and my husband, just like thousands of Lithuanian Poles, want our children to grow up in a native school. Only in such a school can they learn with no obstacles, get spiritually enriched and emotionally develop in a right way.

Why do you assume it to be suspicious or wrong? Why does my country force me to be ashamed of my nationality, of me being a Pole? I am a Pole from Lithuania, I am not ashamed of that and do not want my children to be ashamed of that either. These were the values taught by my grandparents and my parents. The Lithuanian lands were always their native lands. They lived here for generations and they felt connected to this place – their only real place on Earth. They praised those values. They were proud of them and of being the citizens of the Grand Duchy of Lithuania. The history was responsible for that. We should respect it and not try to change it.

It is very cynical ofyour department to keep arguing that the best conditions for Polish education are in Lithuania. It is true, but where possible could it be better? Where outside the Lithuania and the neighboring countries can one find such a large group of Poles, who by chance and the course of history – and not their own choice – were forced to become a national minority? Let us not question those historical events and accept them with dignity.

During a recent conference, one of your subordinates stressed out that Polish schools in Lithuania are a relic of Soviet reign. Sadly, that is not the case. Even if it was a relic, then it was full of sacrifices and human tragedies; full of superhuman efforts so that we, their children, even in harsh Soviet times could care for our nationality. It is similar to the magnitude of the sacrifices of the Lithuanian people, so that their children would remain Lithuanian. What am I supposed to tell my mother, an exile from Siberia? Should I tell her that her sacrifice was pointless, or that the humiliation she went through, the Soviet efforts to kill humanity in her – just like hundreds, even thousands of Lithuanians who were in the same situation back then – today does not mean anything? And it was there, on that inhumane land, Poles and Lithuanians went through the same suffering for the same reason. According to my mother, it was there that the methods of driving a wedge between Poles and Lithuanians were used. Unlike now, back then it hardly ever worked. I am astonished that not so long ago the Lithuanians were against those efforts, yet now they act in the same way towards their fellows. What is worse, they use similar methods. Just 30 years ago the Lithuanians were subject to opinions that they were weak, minor, and that it was ‘the Big Brother’ that knew and did what was good for them and their children – how easily that has been forgotten.

I will participate in the protest rally together with my children. Not because I want to fight against Lithuania and that I am disloyal citizen of ‘my’ country, but to fight for my country. Also, I want to fight because I have been cynically humiliated by the government, and because even my kids feel that they are worse in this country… What could possibly be worse for a mother? The more so, not so long ago an influential Lithuanian politician threw at us the following words: “Don’t like it? Then get lost.”

I do not want my kids to be talked to in a language of contempt, hatred, commands and subordination. I do not want to be continuously made to believe that I do harm to my children and that only you and your officials know what is best for them. I will participate in the rally not because the Polish politicians forced me to, but because it is the sign of my deep conviction, despair and great determination. It is also my belief in common sense.

The Lithuanian history textbooks carry a lot of negative content, often concentrating on the humiliation of other nations – also Polish. How come that after twenty years of freedom there is so much of hatred towards other nations in Lithuania?! It was never as bad as it is now. I will not abandon these books because I respect the rules and obligations the country places on me and my children, but at the same time I believe that in a Polish school a child will not be brought up in incomprehensible for me hatred to his or her own motherland.

I am absolutely not hinting that Lithuanian schools are bad. Such professionalism, kindness, human warmth and exceptional understanding that my children received at, for example, B. Dvarionas School of Music, I can only wish for any student in any part of the world. Unfortunately, I came across many teachers – also history teachers – who were spreading hatred towards my nation and who wanted to suppress their students’ national identity because they did not like it. I would like to avoid that at all costs in upbringing my children. I do not see anything wrong in my children learning about Lithuanian history in Polish and geography in the state language, as well as knowing both Polish and Lithuanian songs. There is nothing wrong in my children wearing a red and white shirt sometimes. I am calm because during the EuroBasket 2011 championships the walls are almost collapsing from all the screams and emotions when my family is supporting a team. Which one? The Lithuanian team, of course; without thinking, with excitement and great dedication. That is why I am sure of the rightness of my choice and opinions. My children will most definitely not love Lithuania less than your own. I am absolutely sure of this. I just ask you to let them do so – let their own country do so.

Yours sincerely,

Edyta Maksymowicz,
editor of the Wilnoteka.lt website,
member of the Polish Schools in Lithuania Parents’ Forum,
mother of two students attending a Polish school in Lithuania.

http://www.wilnoteka.lt/pl/artykul/gerbiamas-ministre-czyli-szanowny-panie-ministrze

Tłumaczenie Mateusz Nowakowski w ramach praktyk w Europejskiej Fundacji Praw Człowieka, www.efhr.eu. Translated by Mateusz Nowakowski within the framework of a traineeship programme of the European Foundation of Human Rights, www.efhr.eu